Savaitgalio maršrutas po gražiausias Gaujos nacionalinio parko vietas!

Besvarstant kaip praleisti savaitgalį, gimė mintis aplankyti kaimynę Latviją. Trumpas pabėgimas buvo labai turiningas ir smagus. Nors Latvijoje esame buvę prieš porą metų, šį kartą nusprendėme keliauti su vaiku. Savaitgalio tikslas buvo aplankyti Gaujos nacionalinį parką, kuris yra didžiausias ir seniausias nacionalinis parkas Latvijoje. Žinoma, viso jo apžiūrėti nepavyko, nes parko plotas siekia daugiau kaip 90 tūkstančių hektarų, o mes pamatėme tik nedidelę jo dalį. Gamtos mylėtojams čia tikras rojus, nes parke teka Gaujos upė, čiurlena mažesni upeliai, styro uolos, išsibarstę paslaptingi urvai, stūkso piliakalniai, ošia didingas miškas ir driekiasi daugybė pažintinių takų. Besidomintiems istorija, ši vieta taip pat patiks, nes Gaujos nacionaliniame parke galima rasti mūrinių pilių, dvarų, malūnų, įvairių bažnyčių ir paminklų.

Kaip visada savo kelionę pradėjome nuo maršruto susidėliojimo, kuris buvo numatytas dviems dienoms. Pirmas sustojimas buvo Vienkočių parke, kuris labai patiko ne tik vaikui, bet ir mums. Parkas įsikūręs prie Lygatnės upės, o jo tikslas populiarinti medžio apdirbimo amatus. Vaikščiodami parko pėsčiųjų takais, grožėjomės mažomis medinių Nurmuižos ir Paltmalės dvarų kopijomis, mediniais Lygatnės popieriaus fabriko pastatais, pasakojančiais jo istoriją, apžiūrėjome daugybę medinių skulptūrų, tarp kurių buvo gyvūnų, pasakų bei padavimų veikėjų ir kitų. Čia radome ir pirmąjį Latvijoje smėlio namą, sužinojome jo statybų istoriją. Vaikščiodami klausėmės upelio čiurlenimo ir džiaugėmės margaspalvių gėlių pievomis. Parke taip pat rengiami įvairūs užsiėmimai vaikams, bet mes nepataikėme į juos. Vienkočių parke užsukome ir į muziejų, kuriame apžiūrėjome įvairius medinius namų apyvokos daiktus, sužinojome jų gamybos niuansus, stebėjome amatininkų darbą ir įsigijome suvenyrų.

Toliau keliavome į nedidelį Lygatnės miestelį, kadaise garsėjusį savo Popieriaus fabriku, kuris yra vienas seniausių Europoje. Fabrike dirbo visi Lygatnės miestelio gyventojai, o jame pagamintas popierius buvo naudojamas net caro rūmuose. Fabriko darbuotojai gyvendavo ilguose mediniuose bendrabučiuose, kuriuose kambariai buvo skirstomi pagal užimamas pareigas ir šeimos gausumą. Aplink fabriką ir jo apylinkes vingiuoja pėsčiųjų takas, kuriuo einant, galima susipažinti su popieriaus fabriko darbininkų gyvenimo keliu. Miestelio centre akį traukia Lustūžio skardis, esantis Lygatnės upės krante, o jo smiltainio uolienoje gyventojai dar XIX a. išrausė urvus, kuriuose laikydavo maistą. Apžiūrėję keletą iš jų, užlipome šalia esančiais laiptais į Lustūžio skardžio viršų, kur grožėjomės Lygatnės ir jos apylinkių panoraminiais vaizdas. Miestelio pakraštyje radome Anfabriką, kuris buvo pirminė fabriko vieta. Čia fabriko darbininkai popierių gamindavo rankomis, o šalia esančioje smiltainio uoloje išrausti rūsiai buvo naudojami kaip sandėliai.

Sekantis sustojimas buvo Lygatnės gamtos takai, vingiuojantys miškingoje vietoje, šalia Gaujos upės. Tai įdomūs pažintiniai takai, kuriais keliaujant, galima susipažinti su Latvijos laukiniais gyvūnais. Gyvūnai gyvena dideliuose aptvaruose, jiems būdingoje natūralioje aplinkoje. Kadangi jų teritorijos didelės, todėl pastebėti vieną ar kitą gyvūną nebuvo lengva. Mums pavyko pamatyti briedį, lokius, voveres, šerną, pelėdas ir keletą kitų. Pagrindinis pažintinis Lygatnės gamtos takas eina ratu, todėl užtrukę apie 3 valandas, sugrįžome į tako pradžią. Teritorijoje taip pat yra vaikų žaidimo aikštelė, kavinukė ir suvenyrų kioskelių.

Pakeliui dar užsukome į Tinklo parką Lygatnėje, kuriame mūsų mažasis keliautojas paliko paskutinius energijos likučius. Tai unikalus tinklinis labirintas, įrengtas medžiuose 8 metrų aukštyje. Nieko panašaus Lietuvoje neteko matyti, todėl emocijų ir įspūdžių buvo daug.

Pirmos dienos kelionę užbaigėme Cėsyje. Nedidelis, tačiau labai jaukus miestelis mus sužavėjo. Apsistojome Hotel Katrina viešbutyje ir dar pataikėme į miestelio šventę. Vos atvykus, mus pasitiko pilnos gatvės tautiniais rūbais persirengusių latvių. Vėliau jie žygiavo eisenoje, visi skirtingai apsirengę savo regionui būdingais tautiniais rūbais. Pavakarieniavę puikiame senamiesčio restorane H.E. Vanadziņš. Ziemeļu restorāns, ėjome ilsėtis.

Sekmadienio rytą pradėjome pažintimi su senąja Cėsio pilimi, kurią 1209 m. pastatė Livonijos ordinas. Ji net tris šimtmečius buvo Livonijos ordino magistrų rezidencija. Vėliau pilis buvo apleista, o šiandien ji tapo populiariu turistiniu objektu, pasakojančiu viduramžių istoriją. Vaikščiodami pilies koridoriais ir mes pabandėme nusikelti į Livonijos ordino laikus, pajusti anų laikų dvasią. Vėliau aplankėme Cėsio Šv. Jono bažnyčią, kuri laikoma viena seniausių viduramžių architektūros paminklų Latvijoje. Įdomu tai, kad bažnyčia turi net tūkstantį sėdimų vietų ir iki dabar yra išsaugojusi meno ir istorijos paminklų. Šiandien Šv. Jono bažnyčioje vyksta chorų ir vargonų koncertai, organizuojamos meno parodos.

Pasivaikščioję po senamiestį, vykome prie Ėrglių uolų. Jos sužavėjo vaizdingu kraštovaizdžiu, atsiveriančiu į Gaujos upę iš ten įrengtų apžvalgos aikštelių. Radome ir laiptelių bei takų, kuriais vaikščiodami grožėjomės besikeičiančiu Ėrglių uolų vaizdu.

Palikę Cėsio apylinkes, leidomės link Araišių ežero pilies archeologinio parko. Jame radome ežero saloje rekonstruotą IX-X a. medinę senovės gyvenvietę ir vienintelę tokio tipo gyvenvietę Europoje. Čia geležies amžiuje gyveno senovės latgaliai, kurių gyvenviečių Latvijoje yra apie 10, tačiau rekonstruota tik ši viena. Taip pat pasivaikščiojome po Araišių viduramžių pilies griuvėsius ir susipažinome su lankytojų centre esančia ekspozicija. Prasukome pro netoliese stovintį malūną ir keliavome link Siguldos.

Joje buvome suplanavę aplankyti Senąją ir Naująją pilis bei užsukti prie Gutmanio uolos. Senąją pilį 1207 metais pastatė Kalavijuočių ordinas, vėliau ją perstatė Livonijos ordinas ir galiausiai per Šiaurės karą pilis buvo sugriauta ir nebeatstatyta. Šiandien iš pilies belikę tik pietvakarinis pastato korpusas su gotikinių langų angomis bei pagrindinių vartų bokštas, kuriuos mes ir aplankėme. Naujoji Siguldos pilis buvo pastatyta XIX a., kurios statybai buvo panaudota dalis Senosios pilies akmenų. Pilių komplekso kiemelyje esančioje ledainėje prisėdome atsigaivinti ledais ir keliavome prie paskutinio mūsų taško – Gutmanio uolos. Tai didžiausias urvas ne tik Latvijoje, bet ir visose Baltijos šalyse. Uolą garsina ir urve esantys įrašai, kurių amžius siekia net XVII amžių. Siguldos apylinkėse siūloma daugybė veiklų ir pramogų, tačiau dėl laiko stokos, jas pasilikome kitam kartui.

Gaujos nacionalinis parkas – puiki vieta keliauti dviračiais, žygiuoti pažintiniais takais, stovyklauti, žvejoti, plaukti baidarėmis ar išbandyti įvairias veiklas, kurių čia daugybė. Smagiai laiką praleis ne tik suaugusieji, bet ir mažieji keliautojai.

Mūsų savaitgalio kelionė baigėsi, tačiau pažadėjome čia sugrįžti. Jeigu dar nesuplanavote savo atostogų ar norite smagiai praleisti savaitgalį, keliaukite į Gaujos nacionalinį parką, nes tai nuostabus gamtos kampelis, galintis viršyti visus jūsų lūkesčius.

Medžiaga buvo sukurta vykdant Klasterių programos projektą 3.2.1.1/16/A/009 „Gaujas nacionalinio parko turizmo klasterio plėtros 2 etapas“